į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  

STRAIPSNIAI

2018 m. gegužė

DĖKINGUMAS

 

10 klausimų gyvenimo pilnatvei, kasdieniniam dėkingumui sau ir kitiems pajusti:

 

Kiek kartų per dieną praktikavau Dėmesingumą ir įsisąmoninau dabarties momentą: savo kvėpavimą, kūną, telefono skambutį, garsą, žmonių kalbą, juoką, paukščio giesmę, pravažiuojančio automobilio ūžesį ar signalą, vėją ar lietų?

 

Ar suradau laiko Ėjimui pėsčiomis, bent 15-20 min. per dieną?

 

Ką aš šiandien padariau dėl Kitų?

 

Ar priėmiau visus Iššūkius ir išbandymus, kaip galimybę, augti ir tobulėti, keistis arba keisti?

 

Ar nepasilikau širdyje Neišsakytų jausmų?

 

Kas man šiandien nutiko Gero?

 

Ar radau laiko savęs Ugdymui?

 

Ar šiandien skyriau laiko Maldai, mankštai ar meditacijai?

 

Kiek kartų per dieną Apkabinau sau svarbų ir artimą žmogų?

 

Kaip šiandien pasirūpinau Savimi?

 

 

2017 m. gruodis

ATJAUTA SAU

 

Atjauta sau? Skamba per daug egoistiškai, iššaukiančiai ar kaip tik nukreipia mintis į stokojantį, silpną pažeistą žmogų? Kam reikia atjausti save, jeigu ilgą laiką, daug metų mokiausi ir gerai išmokau būti ir atrodyti stipria, atsparia bet kokiems iššūkiams, asmenybe. Nebepažįstu arba nenoriu rasti savyje kažkur paslėpto silpnumo, pažeidžiamumo, o tuo labiau, jautrumo. Tai visiškai nesiderina su tvirto, subalansuoto, atitinkančio šiandieninius reikalavimus, žmogaus idealu. Knygynų lentynos lūžta nuo sėkmės formulių, patarimų, rekomendacijų, kaip tapti, būti ir išlikti laimingu, turtingu, sėkmingu, geriausiu VISOSE srityse, nes kitaip būsi niekuo, neįdomiu, dar blogiau, nereikalingu ir netgi vienišu. Todėl verta klausytis ir įsidėmėti visus protingų žmonių patarimus, vesti save tik į priekį! Užuojautai, empatijai, o tuo labiau atjautai, geriausia vieta skleistis nebent tada, kai vyksta išsipildymo akcijos, labdaros vakarai, kartais bažnyčioje ar tais retais atvejais, kai kažkas netikėtai suvirpina sielą ir širdį. Bet kodėl dedant tiek daug pastangų išlaikyti nepalūžtančios asmenybės įvaizdį, mums visos dienos tampa blankios, neįdomios ir vienodos? Kodėl taip greitai bėga laikas, nebepastebime kaip auga mūsų vaikai? Mes tik siekiame, norime, laukiame... Kodėl taip trūksta laiko pabūti su savo šeima, savo draugais ir su savimi pačiu? Kodėl tampame svetimi patiems sau, tarsi robotais, atliekančiais iš anksto užprogramuotus veiksmus? Ar tik ne nuo mažens girdėjome, kad "berniukai neverkia", o "mergaitės - silpnoji lytis", todėl reikia žūtbūt įrodyti, kad moterys yra stiprios, "laikančios visus keturis kampus" ir negali jokiais būdais nusileisti vyrams? Taip, tikrai esame valingų, kryptingų, tvirtų, nepalaužiamų asmenybių karta. Bet ar iš tiesų laimingų? Kada paskutinį kartą kreipėmės į savo viduje slypintį susigūžusį vaiką, kuriam taip norisi meilės, atjautos, apkabinimų ir šilumos? Ar ne jo balsą užslopiname griežta kritika sau, bausmėmis ir amžinais kaltinimais, kad ir vėl susimoviau, vėl nepateisinau kažkieno lūkesčių, vėl padariau klaidą arba neišsenkančiais reikalavimais sau kitą kartą labiau pasiruošti, pasistengti, pagalvoti, apsiginti... Ar dar pažįstu savyje tą mažą mergaitę, ar mažą berniuką, kuriam patinka spontaniški sprendimai, žaismingumas, gebėjimas nukristi ir vėl atsikelti, šėliojimas ir laisvė būti savimi? Ar ne laikas įsiklausyti į savo vidų ir įsisąmoninti savo poreikius bei jausmus, kad ir kokie jie bebūtų? Ar ne laikas kreiptis į tą savo išsigandusį, mažą vidinį vaiką ir pasakyti jam: " aš tave suprantu, aš žinau, kaip kartais tau būna nepakeliama, bet nuo šiol aš tavimi pasirūpinsiu, sušildysiu ir būsiu su tavimi"? Ar ne nuo to turime pradėti, kad pripažinę savo stiprybes ir kartu netobulumus, savo pasiekimus ir nuopolius, savo drąsą ir išbandymus, taptume tikresni, autentiškesni, jautresni, gebantys atjausti ir užjausti? Gal tada mūsų gyvenime liks mažiau depresijos ir nerimo, kad nepasiseks, neišeis, nesusitvarkysiu, palūšiu? Gal jau dabar reikia sustoti ir įsisąmoninti, kad gyvenime gali būti visko, aš ir mano vaikai nėra tobuli, aš galiu suklysti, nusižengti, bet visuomet turiu resursų atsitiesti, ištaisyti savo klaidas, galbūt atsiprašyti. Gal tada atsiras daugiau pakantumo, geranoriškumo ir kitiems, kurie taip pat laukia mūsų supratimo ir atjautos?
Tegul šis momentas mums tampa kvietimu atverti savo širdis. Pirmiausia sau patiems - su dėkingumu, mylinčiu gerumu, atjauta ir savęs priėmimu. Būdami taikoje su savimi, tapsime atviresni ir kitiems. Be kaukių, be grimo, be tobulo gyvenimo vaidinimų, kur daugiau yra vietos supratimui, jautrumui, empatijai ir meilei.

 

Šiltai ir su atjauta,

Rūta